ESĖ APIE JAUNĖJANTĮ ŽMOGŲ

Laimono Šmergelio parodos pavadinimas reikalauja paklausti ir atsakyti, kiek žmogaus gyvenime svarbi praeitis, o kiek ateitis? Kas iš jų, laiką dalinančių į dvi dalis, užima svarbesnį vaidmenį? Kadangi surastas ir logiškai grindžiamas atsakymas gali būti labai greitai paneigtas, dėl to verta iš naujo iki begalybės klausti apie praeitį ir dabartį. Su jaunėjimo ir senėjimo procesu siedamas šios tiesos paieškas pasistengsiu pateikti Laimono Šmergelio trylikos kūrybos metų apžvalgą.

Spausdinti
  

KAIP GYVENA FANTAZIJA VAIKIŠKU VEIDU

Fantazijos kažkam priklauso. Jas kažkas išleidžia į pasaulį. Pas tą kažką jos ir vėl sugrįžta. Kūryboje fantazijos veikia kaip medijos – žmogaus tęsiniai. Jos pasklinda už paties žmogaus ribų. Tik tuomet kai fantazija virsta kūnu ji sugeba sugrįžti pas savo autorių. Jei ji netampa kūnu , tuomet nugrimzta kažkur  į pražūtį kaip niekam nebereikalingos vaikystės akimirkos. Meno praktikoje fantazija turi autorių ir geba likti amžinos vaikystės žaidimų objektu. Tiesa, postmodernizmo koncepcijos neretai propaguoja autoriaus mirtį, tačiau vis tiek lieka autorių , kuriuos atpažįstame iš jų kūrybos braižo.

Spausdinti
  

DRAUGAI