Jei kas nors po užrašyta antrašte pasigenda nuorodos apie šių žodžių autorių, gali ją prikabinti. Tačiau ar būtina prie visko, kuo tiksliausiai ir, atrodytų, savais žodžiais nori pasakyti esmę, klijuoti autorystę, kai taip pat protingai galime pakalbėti vos ne kiekvienas?.. Juk tikrai tiesa kalba vaiko lūpomis...

Žmogaus egzistencija neįsivaizduojama be estetinės patirties. Estetinė patirtis visada siejama su meninės kūrybos produktais. Dažnai susidaro nuomonė, kad menui ne visada skiriamas didelis dėmesys. Dėmesio stoka argumentuojama socialinės, politinės, švietimo ar kokiomis panašaus pobūdžio problemomis, jų aktualizavimu. Dažną kūrėją aplanko apmaudas, kai meno kūrinys dėl ne tinkamo arba mažo finansavimo beveik nepasiekia žiūrovo. Dera pastebėti, kad egzistuoja privačios iniciatyvos kurios atlieka gelbėtojo vaidmenį. Krizė, atrodžiusi kaip kažkokia jūra be krantų, privačios, pilietinių paskatų sąlygotos, iniciatyvos dėka pradeda siaurėti.

Laimonas Šmergelis – jaunas tapytojas, turintis su niekuo nesupainiojamą braižą. Jei kas nors kalbėtų apie jį ir negalėtų prisiminti pavardės, paminėjus kūdikius raudonomis ševeliūromis klausytojams išsyk pasidarytų aišku, kad kalbama apie tapytoją ir menotyrininką, maištavusį prieš nusistovėjusias temas, nedievinantį Vilniaus, nesibodintį savo darbus kabinti šalia darželinukų flomasteriais keverzotų kompozicijų, siunčiantį darbus ten, kur jų laukiama.